Nevaisingumas
Nevaisingumas suprantamas ir kaip socialinė bei psichologinė problema. Kokie jos mastai?
Naujagimių gimstamumo tendencijos tik paliudija, kad moterys siekia išsilavinimo, karjeros, vėliau išteka. Tuo tarpu moterų reprodukcinės galimybės su amžiumi mažėja, ypač – sulaukus 35-erių. Įdomu, kad, pavyzdžiui, 1971 m. pirmąjį vaiką gimdžiusių JAV moterų vidutinis amžius – 21,4 metai, o 2003 m. – jau 24,9 metų.
Nevaisingumas – ne tik socialinė, bet ir medicininė problema. Pasaulyje nevaisingų šeimų yra apie 10-15 proc., tikėtina, panaši situacija ir Lietuvoje.
Kokios yra šeimos nevaisingumo priežastys? Kokia šeima laikoma nevaisinga?
Šeimų nevaisingumas 25 – 40 proc. priklauso nuo vyro reprodukcinės sveikatos sutrikimų, apie 10 proc. – dėl abiejų sutuoktinių, apie 40-55 proc. – dėl moters reprodukcinės sistemos funkcijos sutrikimų. Apie 10 proc. nevaisingumas būna neaiškios kilmės.
Vyrų nevaisingumo svarbiausios priežastys – sutrikusi spermos produkcija, nevisavertė spermos funkcija (sumažėjusi spermos koncentracija bei judrumas) arba lytinių takų obstrukcija. Gali būti svarbūs genetiniai veiksniai.
Nevaisingumas – tai biologinė būklė, dėl kurios moteris negali pastoti per metus, turėdama reguliarius lytinius santykius, nenaudodama jokių kontracepcijos metodų ar priemonių.
Nevengdamos nėštumo, per pirmąjį menstruacinį ciklą pastoja 20 – 25 proc., per tris ciklus – apie 57 proc., per metus – apie 85 proc., per dvejus metus – 92 proc. moterų. Jeigu šeima per metus negali pradėti kūdikio, nors to siekia, tokia šeima vertinama kaip nevaisinga ir rekomenduotina tirti dėl nevaisingumo.
Kokios būklės ir ligos dažniausiai lemia moterų nevaisingumą?
Moterų nevaisingumas apie 40 proc. yra susijęs su ovuliacijos sutrikimais, dar 40 proc. – dėl kiaušintakių ir dubens organų patologijos. Neaiškios kilmės nevaisingumas yra 10 proc., kitos priežastys – 10 proc.
Nevaisingumas – tai šeimos problema
Pradedant tirti moterį, įsitikinama, ar vyksta ovuliacija. Anovuliaciją gali lemti daug ligų. Apie 75 proc. endokrininės kilomės nevaisingumo sudaro policistinių kiaušidžių sindromas (diagnozuojams 16-25 proc. reprodukcinio amžiaus moterų). Anovuliacijos priežastis gali būti skydliaukės patologija (hipotireozė), hyperprolaktinemija su galaktorėja, įgimta antinksčių hipeplazija, sunkios vidaus organų ir psichikos ligos. Nutukimas ir antsvoris, kai KMI daugiau nei 27, gali būti anovuliacijos priežastis (riebalinis audinys sintetina estrogenus, o santykinai aukštas jų lygis kraujyje gali būti viena anovuliacijos priežasčių).
Labai dažna kiaušintakių pažeidimo priežastis – infekcija (chlamidiozė). JAV 2003 metais diagnozuota 3milijonai chlamidinės infekcijos atvejų. Po pirmojo dubens uždegiminės ligos epizodo 12 proc. moterų pažeidžiami kiaušintakiai, o pasikartojantis ligos atkryčiai didina kiaušintakių pažeidimo tikimybę. Tyrimais nustatyta, kad po trijų uždegiminės dubens ligos atakų apie 54-75 proc. moterų pažeidžiami kiaušintakiai ir jos pastoti natūraliai negali (rekomenduojami pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo metodai).
Kiaušintakių patologijos vystymąsi gali skatinti ir kitos pilvo chirurginės operacijos, negimdinio nėštumo operacijos, apendikso perforacija, lydima pilvaplėvės uždegimo dėl kurių išsivysto sąaugos. Literatūroje nurodoma, kad 6-9 proc. moterų lieka nevaisingos po aborto, ypač, jeigu tai buvo pirmasis nėštumas, dėl šios operacijos infekcinių komplikacijų ar gimdos perforacijos.
Jeigu tai sutrikdo kiaušintakių praeinamumą, natūralus spermijų susiliejimas su kiaušialąste tampa neįmanomas.
Endometriozė – dažna nevaisingumo priežastis. Endometriozė gali sąlygoti ovuliacijos defektą, pakinta aplinka, kurioje įvyksta apvaisinimas, ir endometriumo receptyvumas. Endometrioze serga iki 10 proc. reprodukcinio amžiaus moterų, 20-40 proc. endometriozės atvejų nustatoma, kai yra nevaisingumas.
Kokios dar galimos nevaisingumo priežastys? Kokios šeimos reprodukcinės sveikatos profilaktikos bei gydymo galimybės?
Vyrų vaisingumo funkcijos sutrikimo rizikos veiksniai yra šie: ilgalaikis buvimas karštoje aplinkoje (pirtis) taip pat sunkieji metalai, pesticidai, rūkymas, alkoholio, marihuanos vartojimas. Tai mažina spermatozoidų judrumą ir spermos koncentraciją Gali neigiamai paveikti ligos, kurių metų ilgai karščiuojama, kriptorchizmas, varikocelės, epideminis parotitas, lydimas orchito.
Vaistai cimetidinas, eritromicinas, spironolaktonas, nitrofurantoinai, tetraciklinai, chemoterapija –pasižymi gonadotoksiniu poveikiu. Cefalosporinai, chinolonai, penicilinai yra reliatyviai saugūs (kai reikia antibakterinio gydymo).
Išsaugoti bei sugrąžinti šeimos reprodukcinę sveikatą padeda tinkamas ir savalaikis nevaisingumą išprovokavusių ligų bei būklių gydymas arba, kai šie metodai nėra veiksmingi, pagalbinio apvaisinimo metodai.
Esant neaiškios kilmės nevaisingumui, nedideliems spermos pokyčiams, moterims, sergančioms I ir II stadijos endometrioze, rekomenduojamas gydymas ovuliacijos indukcija (klomidais ar gonadadropinais ir intrauterine insiminacija). Kai sergama III – IV stadijos endometrioze, rekomenduojamas pagalbinis apvaisinimas, nes liga sutrikdo kiaušintakių anatominį pratekamumą.
Nutukusioms moterims gali būti veiksmingas kūno masės mažinimas. Apie 27-30 proc. moterų, kurios kūno masę sumažino 5-10 proc., sugrįžta ovuliacija, netaikant medikamentinio gydymo.
Kokie yra moterų nevaisingumo gydymo metodai bei kas daro įtaką jų pasirinkimui?
43 proc. nevaisingų šeimų tiriasi, specializuotos pagalbos ieško 24 proc. šeimų, ir tik apie 2 proc. siekia pagalbinio apvaisinimo. Pastarasis metodas gali būti priimtinas ne visoms šeimoms (dėl religinių ar finansinių bei kt. metodo prieinamumo sąlygų).
Moterų nevaisingumo gydymas priklauso nuo patologijos priežasties.
Lytinių organų infekcija gydoma plataus veikimo spektro antibakteriniais preparatais. Sąaugos mažajame dubenyje šalinamos laporaskopinių-mikrochirurginių operacijų metu. Endometriozė gydoma kombinuotu būdu. Atliekamos laporaskopinės operacijos, po to skiriama gonadotropinus atpalaiduojančio hormono agonistų, sudėtinėmis hormoninėmis tabletėmis, gestagenais. Beje, pastaruoju metu manoma, kad medikamentinis endometriozės gydymas vaistais, slopinančiais ovuliaciją, nedidina pastojimo dažnio.
Kai yra ovuliacijos sutrikimai, išsiaiškinama, kas sąlygoja anovuliaciją ir, jeigu reikia, koreguojama skydliaukės funkcija, prolaktino kiekis kraujyje. Jeigu jis normalus, o yra galaktorėja, manoma, kad tai – patikimas hiperprolaktinemijos rodiklis, ir rekomenduojami dopamino agonistai, (bronchriptinas ar cabergolinas). Įrodyta, kad normalizavus prolaktino kiekį kraujyje, ovuliacija sugrąžinama iki 50-75 proc. moterų.
Esant lėtinės anovuliacijos sindromui, taikomi ovuliacijos stimuliacijos metodai. Pirmiausia pasirenkamas vaistas – klomifeno citratas.
Klomifeno citratas – labai senas vaistas, naudojamas klinikinėje praktikoje jau penktą dešimtmetį. Moterys jį gerai toleruoja. Komplikacijos – retos, pvz.., 5-8 proc. atvejų būna daugiavaisis nėštumas.
Skiriant klomifeno citrato, įprastai naudoti pradedama trečią ar penktą ciklo dieną (c.d.). Vartojama 5 dienas. Dozė – nuo 50 mg iki 150 mg. Mažiausios – 50 mg dozės – pakanka 52 proc. pacienčių. Tik apie 7 proc. gydomų moterų šio vaisto reikia 200 mg/parai. Nutraukus vaistą, ovuliacija paprastai įvyksta per 3-12 dienų, (dažniausiai – 16-17 c.d.). Nutukusioms moterims dažnai diagnozuojama hiperinsulinemija ir paprastai rekomenduojamas Metforminas. Šis vaistas, kaip įrodyta daugeliu tyrimų, išprovokuoja ovuliaciją. Derinant Metforminą su klomifeno citratu, atsakas į gydymą dažnesnis 8-9 kartus. Klomifeno citratas yra veiksmingas apie 80 proc. moterų. Apie 40 proc. moterų, kurioms įvyksta ovuliacija, pastoja.
Kai yra rezistencija klomidams ar/ir gonadotropinai nepriimtini, galima rekomenduoti kiaušidžių drilingą – taip sumažinama hipertrofavusi kiaušidžių stroma, sisteminė androgenų koncentracija ir tampa galima savaiminė ovuliacija, arba kiaušidės tampa jautresnės stimuliacijai.
Kai nepavyksta sukelti ovuliacijos minėtais vaistais, ar esant hipothaliamo hipofizės disfunkcijai, gydoma gonadotropinais. Jau dešimt metų naudojami rekombinantiniu, genų inžinerijos būdu, sukurti vaistai. Jie taikomi ovuliacijai sukelti, kai neveiksmingas klomifeno citratas, arba kai moterys rengiamos pagalbiniam apvaisinimui. Taikant kontroliuojama kiaušidžių stimuliacija, stebimas estradiolio kiekis kraujyje, ultragarsu vertinamas folikulų dydis-skaičius bei endometriumo sluoksnio storis. Kad subręstų folikulas, įvyktų ovuliacija, bei susiformuotų visavertis geltonkūnis, skiriama chorioninio gonadotropino – taip pat rekombinantinio preparato. Po jo injekcijų ovuliacija įvyksta vidutiniškai per 24 – 48 val. Tuo metu planuojama folikulų punkcija (pagalbinio apvaisinimo atveju).
Operacinis kiaušintakių obstrukcijos gydymas nėra veiksmingas.
Nevaisingumo profilaktika turi būti aktuali ne tik akušeriams ginekologams. Pagrindinis nevaisingumo profilaktikos metodas – lytiniu keliu plintančių infekcijų dažnio mažinimas. Tinkamai jas gydant, vėliau labai sumažėja mažojo dubens uždegimų bei kiaušintakių funkcinių sutrikimų.
Kalbėjosi Danguolė Andrijauskaitė